"Non omne quod nitet aurum est!"

  • Pradžia
  • Straipsniai
  • Teisės psichologas nusikaltimų tyrimo procese – neįkainojamas pagalbininkas

Teisės psichologas nusikaltimų tyrimo procese – neįkainojamas pagalbininkas

Nusikaltimų tyrimo psichologija (angl. investigative psychology) yra teisės psichologijos šaka, kurioje siekiama psichologijos žinias (principus, teorijas, empirinius duomenis) pritaikyti kriminalinio tyrimo procese.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradėjus tirti liudytojų parodymus ir atlikus empirinius tyrimus paaiškėjo, kad liudytojo nuoširdumas dar negarantuoja tikslių parodymų arba kad įtaigūs klausimai sumažina liudytojų pasakojimo apie nusikalstamą įvykį tikslumą. Kaip į nusikaltimo tyrimo procesus ir technikas būtų galima integruoti psichologijos žinias, atsako Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė dr. Kristina Vanagaitė.

Nusikaltimo išaiškinimas yra sudėtingas procesas. Pavyzdžiui, gerai, jeigu nusikaltimo įvykio vietoje atrandami pirštų antspaudai, priklausantys anksčiau teistam asmeniui. Tokių akivaizdžių įrodymų gali ir nebūti, bet gali būti liudytojas, kuris visa tai matė. Nusikaltimo tyrėjui kyla klausimas: kaip liudytojui padėti atkurti informaciją – pvz., kaip formuluoti klausimus, kad būtų galima išgauti kuo išsamesnį ir tikslesnį matyto užpuoliko apibūdinimą? Dar sudėtingiau, jeigu tas liudytojas yra vaikas ar asmuo, turintis protinę negalią. Kaip tokiems asmenims padėti prisiminti matytus įvykius ar žmones? Ir, be abejo, ne mažiau svarbus klausimas: ar galima tikėti jų pasakojimų tikslumu?


Kiekvieną nusikaltimo tyrimą galima santykinai išskirti į tris procesus, kurie gali būti tobulinami pasitelkiant šioje srityje atliekamus psichologinius tyrimus. Pirma, tai informacijos apie nusikaltimą atkūrimas. Šiuo atveju nusikaltimų tyrėjams yra naudinga informacija apie psichologinių atminties procesų (informacijos įsiminimo, išlaikymo ir atkūrimo) bei socialinės informacijos apdorojimo ypatumų tyrimų rezultatus. Keliami tokie klausimai: kaip padėti žmonėms prisiminti seniai įvykusius įvykius? Kaip išgauti kuo daugiau tikslios informacijos? Kaip apklausti vaiką? Kaip apklausti įtariamąjį? Kokias psichologinio poveikio priemones ir apklausos būdus naudoti, siekiant išgauti iš įtariamojo prisipažinimą? Kaip apklausti nusikaltimų aukas, kurios patyrė traumuojančius įvykius? Siekiant atsakyti į šiuos ir panašaus pobūdžio klausimus, nusikaltimų tyrimų pareigūnams būtinos ne tik teisinės, bet ir psichologinės žinios ar net konkreti psichologų pagalba (pvz., psichologas gali padėti pasiruošti liudytojo apklausai ir dalyvauti pačioje apklausoje; gali konsultuoti ir mokyti pareigūnus, kaip apklausti skirtingo amžiaus asmenis, kaip bendrauti su nusikaltimo aukomis ir pan.). Taip pat reikia pažymėti, kad psichologai, remdamiesi naujausių empirinių tyrimų rezultatais, gali kurti naujus ar tobulinti esamus apklausų metodus, kurie, palyginti su pareigūnų taikomomis procedūromis, gali užtikrinti reikšmingai didesnį atkuriamos tikslios informacijos kiekį. Pavyzdžiui, tyrimų rezultatai rodo, kad asmenys, apklausti taikant kognityvinį interviu (tai bene viena garsiausių amerikiečių teisės psichologų sukurtų liudytojų apklausų technikų), palyginti su standartine apklausa, ne tik atkuria reikšmingai didesnį informacijos kiekį, bet ir geriau jaučiasi apklausos metu ir po jos (tai gali būti labai svarbu apklausiamojo nuomonės apie pareigūnus ir teisėtvarkos sistemą formavimuisi). Arba, pavyzdžiui, remdamiesi empirinių tyrimų, kuriuose analizuojamas įtariamojo veido informacijos atkūrimo ir atpažinimo tikslumas, rezultatais, psichologai gali konsultuoti pareigūnus, kaip sudaryti įtariamųjų fotorobotus, kaip sudaryti nešališkas įtariamojo veido atpažinimo procedūras ir pan.

Antra, tai gautos informacijos tikslumo ir patikimumo vertinimas. Kaip rodo tyrimų rezultatai, pareigūnai dažnai nežino apie veiksnius, lemiančius liudytojų parodymų tikslumą, ir priimdami sprendimus gali remtis įvairiais stereotipais (pvz., liudytojo įsitikinimą savo tikslumu gali sieti su liudytojo patikimumu arba gali manyti, kad vaikai yra nepatikimi liudytojai). Nustatyta, kad pareigūnai gali turėti nerealių lūkesčių dėl liudytojų gebėjimų arba neįsivaizduoti, kaip liudytojų parodymų tikslumą gali iškreipti įvairūs veiksniai. Pareigūnams taip pat gali būti sunku atskirti patikimą liudytoją nuo nepatikimo. Visi šie minėti dalykai susiję su informacijos tikslumo ir patikimumo vertinimu. Taigi galima kalbėti apie tokias sritis, kuriose psichologų mokslinis ir praktinis įdirbis taip pat yra nemenkas, kaip melo atskleidimas, melagingi prisipažinimai, veiksniai, veikiantys informacijos atkūrimo tikslumą ir išsamumą (pvz., praėjęs laiko tarpas, apklausiamo asmens amžius, apklausos metu užduodamų klausimų pobūdis, ginklo panaudojimas ir pan.). Pavyzdžiui, psichologai gali konsultuoti pareigūnus apie tai, kokie veiksniai ir kaip konkrečiu tiriamu atveju galėjo paveikti įsimintos informacijos atkūrimo tikslumą ir išsamumą. Tuo tarpu apklausiant įtariamus asmenis ypač aktualus yra melo atskleidimo klausimas (pareigūnams svarbu ne tik mokėti gerai atpažinti melą, bet ir žinoti pavojus ir klaidas, kurie būdingi priimant sprendimus dėl melagingų parodymų). Tuo tikslu teisės psichologai kuria įvairias metodikas, skirtas vertinti gautų parodymų tikslumą ir patikimumą (pvz., gali būti atliekama asmens pasakojimo turinio ar jo neverbalinio elgesio analizė; vykdoma melo požymių, atskiriančių tiesą sakančius asmenis nuo meluojančių, analizė; tikrinamas praktikoje taikomų ir kuriamų naujų poligrafo testų patikimumas ir pan.).  

Ir trečia, psichologai gali teikti konsultacijas ikiteisminio tyrimo pareigūnams, padėdami jiems suprasti nusikalstamą elgesį ir priimti tinkamus sprendimus dėl nusikaltėlių paieškos vykdymo. Vienas iš pavyzdžių, kaip psichologijos žinios gali būti pritaikytos vykdant nusikaltėlių paiešką – profiliavimas. Pirmuoju nusikaltėlio profiliavimo pavyzdžiu galima laikyti 1888 m. sudarytą Džeko Skerdiko (tai vienas žinomiausių žudikų, kuris XIX a. Londone žudė prostitutes, perpjaudamas joms gerkles) apibūdinimą, kurį pateikė policijos chirurgas, atlikęs paskutinės nusikaltėlio aukos autopsiją. Chirurgas iškėlė prielaidas, kad nusikaltėlis neturi chirurginių žinių, veikia vienas, greičiausiai yra vidutinio amžiaus, gerai, tvarkingai apsirengęs ir visai nepanašus į nusikaltėlį. Ir nors Džekas Skerdikas nebuvo surastas, šią nusikaltėlio elgesio ir jo charakteristikų interpretaciją galima sieti su dabartiniu metu taikomu nusikaltėlių profiliavimo metodu, kai iš turimos informacijos apie nusikaltimą daromos išvados apie tą nusikaltimą padariusio asmens psichologines bei socialines charakteristikas ir nusikaltimo motyvus. Nors Lietuvoje nusikaltėlių profiliavimo metodas nėra plačiai naudojamas, nusikaltimų tyrėjai kasdien turi priimti sprendimus, kurie gali būti susiję tiek su tikrinamomis nusikaltimo versijomis, tiek su nusikaltimą padariusio asmens savybėmis ar elgesio motyvais. Ir nors samprotaujant galima remtis intuicija ir sveiku protu, priimant sprendimus yra neišvengiamas (ypač esant laiko trūkumui) šališkumas ir tendencingumas. Psichologai, remdamiesi žiniomis apie socialinės informacijos apdorojimo ypatumus, gali padėti pareigūnams išvengti klaidų bei netikslumų ir pateikti nešališką požiūrį į situaciją.

Apibendrinant norėtųsi pažymėti, kad kai kalbame apie nusikaltimų tyrimą, nereikia pamiršti, jog menkiausios klaidos gali lemti skaudžius padarinius (pvz., gali būti apkaltinamas nekaltas asmuo). Todėl, siekiant užtikrinti priimamų sprendimų nešališkumą ir objektyvumą, būtina pasitelkti įvairių mokslų, taip pat ir psichologijos, žinias. Dar daugiau – iš minėtų pavyzdžių matyti rezultatyvus skirtingų mokslų (psichologijos ir teisės) atstovų bendradarbiavimas.

 

Šaltinis: http://naujienos.vu.lt/

Publikavimo data: 2012-09-10

Etiketės: teisės psichologas

Spausdinti