"Non omne quod nitet aurum est!"

Teisės psichologas yra unikalus specialistas

Daugeliui žmonių, kurie susiduria su ekspertizės sąvoka, yra aišku, kad tai tam tikras procesas, kurio metu konkrečiam asmeniui, kuris turi specifinių žinių, yra skiriama atsakyti į teismo pateiktus klausimus, pateikti išvadą teismui. Tačiau dažnai kyla klausimas, kuo skiriasi psichologinė ir psichiatrinė ekspertizė? Ar skiriasi psichologo ir psichiatro vaidmuo ekspertizėje? Kuo skiriasi teisės, klinikinis psichologas ir psichiatras vertinant jų žinias ir įgūdžius atliekant psichologinę ekspertizę?

 

Aiškinant skirtumus pirmiausiai reikia apibrėžti pagrindines sąvokas:

 

Teismo psichologijos ekspertizė – „tai teismo ar teisėjo paskirtas proceso veiksmas, kai, siekiant atsakyti į specialius teismo psichologijos žinių reikalaujančius klausimus, teismo psichologas ekspertas ištiria turinčius teisinės reikšmės asmenų psichikos procesų ypatumus, dėsningumus ir struktūrą. Teismo psichologijos ekspertizė skiriama asmenims, kurių psichikos sveikata nekelia abejonių“ (http://www.infolex.lt/lite/ta/71679).

Teismo psichiatrijos ekspertizė – „tai teismo ar teisėjo paskirtas proceso veiksmas, kai, siekiant atsakyti į specialius teismo psichiatrinių žinių reikalaujančius klausimus, teismo psichiatras ekspertas atlieka turinčius teisinės reikšmės asmenų psichikos būklės tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte“ (https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.5E17ACC9B804).

 

E Žiobienė (2012, p. 2) teigia, jog „teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės baudžiamajame procese skiriamos visais atvejais, kai reikia objektyviai įvertinti vaiko psichikos būseną, jo psichikos būseną nagrinėjamo įvykio metu, įvertinti ar dėl nagrinėjamo įvykio neatsirado kokių nors psichikos sutrikimų, taip pat, kai reikia įvertinti vaiko sugebėjimą suvokti bei perteikti reikšmingas bylai aplinkybes (nukentėjęs vaikas) ar jo gebėjimą visiškai (pilnai) suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (įtariamas vaikas).“ Autorė teigia, kad daugiausia yra skiriamos ekspertizės, kurios susijusios su nepilnamečių ar mažamečių seksualine prievarta. Tokio pobūdžio ekspertizių tikslas yra sužinoti daugiau apie nukentėjusiųjų individualias savybes, tokias kaip - galėjimas pasipriešinti įtariamajam, suprasti įvykio aplinkybes, kilusias psichines, psichologines pasekmes, padidintą polinkį meluoti, fantazuoti, nepilnamečių galėjimą dalyvauti teismo posėdžiuose (Žiobienė, 2012).

Bet kokio pobūdžio ekspertizė, ne išimtis ir psichologinė ekspertizė, skiriama tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo arba teismo metu prireikia specialiųjų žinių. Psichologinės ekspertizės atveju tai įvairaus pobūdžio psichologijos žinios (Justickis ir Valickas, 2003). V. Justickis ir G. Valickas (2003), siekdami paaiškinti psichologinės ekspertizės funkcijas, savo straipsnyje teigia, jog bendrosios psichologijos žinios yra svarbios siekiant priimti teisingą sprendimą byloje, kur pvz., yra susiduriama su nestandartiniais žmonių tarpusavio santykiais, kaltinamojo asmenybės bruožais, kur kyla abejonių dėl kaltinamojo sugebėjimo suprasti savo nusikalstamų veiksmų prasmę ir pan.

 

Psichologinės ir psichiatrinės teismo ekspertizės taikymą reglamentuoja specialūs teisiniai aktai, iš kurių vienas svarbiausių yra Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro įsakymas Nr. V-499 2003 m. rugpjūčio 18 d. „Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“. Šiuo aktu yra nustatyti svarbiausi psichologinės ir psichiatrinės ekspertizės uždaviniai (1 lentelė).

 

1 lentelė. Svarbiausieji teismo psichiatrinės ekspertizės ir teismo psichologinės ekspertizės uždaviniai (pagal LR Sveikatos apsaugos Ministro įsakymą Nr. V-499 2003 m. rugpjūčio 18 d.)

 

Teismo psichiatrijos ekspertizės uždaviniai

Teismo psichologijos ekspertizės uždaviniai

·įvertinti įtariamųjų, kaltinamųjų, taip pat padariusių administracinius teisės pažeidimus asmenų psichikos būseną ir nustatyti jų sugebėjimą suprasti savo veiksmų esmė bei juos valdyti;

·nustatyti kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų gebėjimą, atsižvelgiant į jų protinio išsivystymo lygį, emocinę būseną suvokimo metu bei situacijos ypatumus, teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus;

·įvertinti asmenų, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika, psichikos būklę;

·nustatyti mažamečių ir nepilnamečių nukentėjusiųjų gebėjimą suprasti su jais atliktų veiksmų pobūdį ir reikšmę bei galimybę pasipriešinti;

·nustatyti, ar įtariamasis, kaltinamasis ar kitas su byla susijęs asmuo dėl psichikos sutrikimo yra pavojingas sau ar kitiems asmenims;

·nustatyti nepilnamečių kaltinamųjų gebėjimą, atsižvelgiant į jų psichologinio išsivystymo lygį, amžiaus tarpsnio ypatumus bei individualias psichologines ypatybes, visiškai suvokti savo veiksmus ir juos valdyti nukaltimo metu;

·rekomenduoti, taikyti atitinkamą priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį asmenims, pripažinti mes nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais;

·nustatyti individualius psichologinius tiriamojo ypatumus, galėjusius turėti įtakos jo elgesiui nusikaltimo metu;

·įvertinti liudytojų, nukentėjusiųjų ir asmenų, padariusių administracinius teisės pažeidimus, psichikos būklę - įvertinti jų gebėjimą atkurti iš atminties aplinkybes, turinčias reikšmės bylai;

·nustatyti, kokioje emocinėje būsenoje buvo subjektas nusikaltimo metu ir tos būklės įtaką jo elgesiui;

·civilinės bylos procese teisėjo ar teismo nurodymu įvertinti psichikos būklę asmenų, kuriems sprendžiamas veiksnumo klausimas, taip pat ieškovo arba atsakovo psichikos būklę, jų gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti, sudarant sandorius;

·nustatyti nusižudžiusiojo asmens psichikos būklę priešmirtiniu periodu ir tą būseną sukėlusias priežastis;

·teikti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui išvadas dėl asmens medicinos apžiūros neblaivumo ir girtumo laipsniui nustatyti;

·nustatyti įvairių psichikos būklių (pvz.: sutrikimo, pasimetimo ir kt.) atsiradimo galimybę ir jų įtaką funkcijų(vairuotojo) atlikimo kokybei;

·nustatyti įtariamųjų, teisiamųjų, nuteistųjų priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų bei gydymo reikalingumą;

·nustatyti civilinio proceso dalyvių (ieškovų, atsakovų, liudytojų) gebėjimą teisingai suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir duoti apie tai parodymus;

·įvertinti tiriamojo piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis civilinėse bylose dėl veiksnumo apribojimo;

·įvertinti vaiko gebėjimą išreikšti savo nuomonę (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei įvaikinimo bylose);

·atsakyti į kitus klausimus, kai reikia psichiatrijos žinių;

·įvertinti nepilnamečio gebėjimą pilnai suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos kontroliuoti (nepilnamečio pripažinimo emancipuotu bylose);

 

·nustatyti emocinės būklės įtaką asmens gebėjimui pilnai suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos kontroliuoti (sudarant sandorius).

 

 

 

Kaip galima pastebėti iš 1 lentelės ir pateiktų apibrėžimų, psichiatrinės ekspertizės susitelkia į teisme dalyvaujančių asmenų psichinę būklę, t.y. daugiau yra susitelkiama į tai, ar asmuo nėra priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagą, neserga psichikos liga, kuri gali (galėjo) turėti įtakos asmens veiksmams, jų kontrolei, mąstymui. Tuo tarpu psichologinės ekspertizės yra skiriamos tuomet, kai asmeniui nėra nustatyto psichikos sutrikimo. Psichologinė ekspertizė apima individualius psichologinius, amžiaus, raidos ypatumus, būsenas, gebėjimus.

 

Kadangi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. Nr. V-499 įsakyme „Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ yra teigiama, kad „ ekspertizes daro tarnybos teismo psichiatrai ekspertai, teismo psichologai ekspertai <...> turintys galiojančius kvalifikacinės komisijos išduotus pažymėjimus ir įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą“, toliau, kalbant apie psichologus bei psichiatrus, kurie nėra įtraukti į ekspertų sąrašą, ekspertizės terminui naudosime psichologinės/ psichiatrinės išvados teismo tikslais sąvoką. Pastaroji sąvoka naudotina dėl tos priežasties, jog psichologai ir psichiatrai, kaip specialistai gali teikti išvadas teismui, bet kadangi jie nėra įrašyti į nacionalinių ekspertų sąrašą, jų atliktas darbas negali būti vadinamas ekspertize – todėl pakeisime šią sąvoką minėtu sinonimu.Todėl kyla klausimas, ar atliekant psichologinius tyrimus ir teikiant išvadą teismui, privalumą turi psichiatras, klinikinis psichologas ar teisės psichologas? Tyrimų šioje srityje nebuvo rasta, tačiau remiantis literatūra galima pasvarstyti.

 

Nekyla abejonių, kad psichiatrines išvadas privalomai turi teikti specialiųjų psichiatrijos žinių turintys specialistai, tačiau, ar tokios žinios gali būti naudingos siekiant parašyti psichologinę išvadą teismui? Kaip jau minėta, psichologinė išvada gali būti teikiama tuomet, kai nėra psichikos sutrikimo, taigi tokiu atveju naudingesnis būtų psichologas, kuris gali turėti mažiau anatominių ar psichopatologinių žinių, tačiau galbūt daugiau žinių apie žmogaus raidos, psichologinius ypatumus, įvairias būsenas ir pan. Psichologas, kaip ir psichiatras, dirba su kiekvienu žmogumi kaip su unikalia asmenybe, kuriai būdinga tam tikra gyvenimo istorija, asmenybės bruožai ir psichikos procesai. Tačiau svarbu pabrėžti, kad būtent psichologai yra įgiję žinių apie įvairius psichikos procesus (dėmesys, atmintis, mąstymas) bei asmenybės bruožus (savęs vertinimas, sugebėjimas užmegzti santykius ir pan.) vertinančias metodikas ir jų taikymą. Taigi psichologai, atliekantys ekspertizes, už psichiatrus yra pranašesni tuo, kad jie orientuojasi į asmenybę, jos psichikos procesus, auklėjimo ypatumus, o ne į ligas ar sutrikimus ir jų įtaką žmogaus elgesiui bei gali pritaikyti skirtingas įvertinimo metodikas, padėsiančias atsakyti į įvairius ekspertizės klausimus. Net ir tuomet, kai ekspertizę atlieka psichiatras, dažnai jis negalėtų apsieiti be psichologo pagalbos, todėl būtent psichologo žinios ir įgūdžiai yra svarbūs siekiant pateikti psichologines išvadas teismui.

 

Kyla ir kitas klausimas, kuo teisės psichologas yra pranašesnis už klinikinius psichologus? Anot T.J Trull (2005, cit pagal Pranckevičienė, 2008) klinikinis psichologas dažniausiai užsiima psichologiniu konsultavimu/ psichoterapija bei psichologine diagnostika. Autorius teigia, kad šią specialybę įgiję asmenys turi įvairių žinių, kurios apima tokias sritis: žinios apie psichikos sutrikimus, apie asmenybės vystymąsi ir individualius skirtumus, psichologinio įvertinimo ir diferencinės diagnostikos žinias ir įgūdžius, išmanymas psichologinių intervencijų, tokių kaip psichologinis konsultavimas, psichoterapija, mokslinių tyrimų pagrindai bei psichologo etikos ir profesinių principų žinojimas. Lyginant su teisės psichologu, galima pastebėti, kad minimos specialybės asmenys galbūt turi mažiau žinių apie psichikos sutrikimus, diferencinę diagnostiką ar psichoterapiją, tačiau kitos išvardintos žinios ir įgūdžiai nesiskiria – psichologai universitetuose yra mokomi tiek apie asmenybės vystymąsi bei jos ypatumus ir skirtumus, tiek ir apie etikos principus ir pan. Tačiau, jei klinikinė ir teisės psichologijos specialybės turi tiek pranašumų, tuomet kuo teisės psichologai yra pranašesni už klinikinius psichologus teikiant teismui psichologines išvadas? Remiantis Amerikos psichologų asociacijos (APA) pateikiamais duomenimis, klinikiniai psichologai savo darbe orientuojasi į psichinių, emocinių ir elgesio sutrikimų gydymą, įvairių krizinių situacijų sprendimą, bei kitas fizines būkles, sąlygotas psichikos sutrikimų. Tuo tarpu Teisės psichologai savo žinias taiko teisinio reguliavimo srityje. Jų darbas gali apimti pagalbą teisėjui nusprendžiant tėvystės klausimus, taip pat įvertinti kaltintojo psichinę kompetenciją dalyvauti teisminiame procese. Kaip viena iš teisės psichologo darbo sferų išskiriama liudytojo parodymų įvertinimas (APA duomenys). Be abejonės, klinikinio psichologo kompetencija vertinti anomalius psichikos reiškinius bei delikventinio elgesio ypatybes yra vertinga teisės psichologijoje, tačiau šių kompetencijų neužtenka sėkmingai vykdyti teismo psichologinėms ekspertizėms, todėl šioje srityje ir reikalingi teisės psichologai. Todėl atsakymas į šį klausimą yra gana aiškus ir paprastas. A. M .Goldstein ir I. B. Weiner (2003, cit pagal Grigutytė, 2011, p. 16) teigia, jog „teisiniame procese dalyvaujantis psichologas turėtų būti susipažinęs su teisine sistema ir įstatymais, reguliuojančiais jo darbą, suprasti ir naudotis teisine kalba bei būti informuotas apie jo procesinio statuso teises ir pareigas“. Studijuodami teisės psichologijos dalyką universitete, studentai įgyja specialių žinių, skirtų atlikti psichologines ekspertizes. Studentai gauna teisinių žinių, žinių apie aukas ir tapimą aukomis, kriminalinio elgesio raidą ir ją aiškinančias teorijas, praktinių įgūdžių analizuojant psichologines ekspertizes ir pan. Todėl galima teigti, kad teisės psichologai turi pranašumą prieš klinikinius psichologus minimoje srityje.

Apibendrinant svarbu pastebėti, jog atliekant psichologinę ekspertizę tuo atveju, kai nereikia nustatyti psichinio sutrikimo, teisės psichologas tampa pranašesniu už psichiatrus ir klinikinius psichologus, kadangi turi specifinių psichologinių ir teisinių žinių. Tokios teisės psichologo žinios yra apie asmens kriminalinio elgesio raidą, viktimologijos bei teisės pagrindai. Šie specialistai geba analizuoti atliktas ekspertizes bei teikti pasiūlymus galimai pakartotinei ekspertizei. Tuo atveju, kaip yra diagnozuojama psichikos liga, tampa reikalingas psichiatro ir psichologo bendradarbiavimas. Minėtą nuostatą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro įsakymas Nr. V-499 2003 m. rugpjūčio 18 d. „Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, kuriame yra teigiama, kad „teismo psichologas ekspertas neturi teisės savarankiškai diagnozuoti psichikos sutrikimo, todėl tais atvejais, kai kyla įtarimų dėl asmens psichikos sveikatos sutrikimų, tikslinga skirti kompleksinę teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę“.

 

Literatūra:

1.Grigutytė N. (2011) Psichologo dalyvavimas teisiniame procese Lietuvoje: iššūkiai ir galimybės. Teisės problemos, Nr. 3 (73), p. 5 – 24, ISSN 1392-159;

2.Justickis V., Valickas G. (2003) Psichologinės ekspertizės funkcijos. Jurisprudencija, t. 43 (35), p. 26 – 34;

3.Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro įsakymas Nr. V-499 2003 m. rugpjūčio 18 d. „Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“. Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/lite/ta/71679 [Žiūrėta: 2014 - 07 - 27];

4.Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos Ministro įsakymas Nr. V-616 2013 m. birželio 12 d. „Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.5E17ACC9B804 [Žiūrėta: 2014 - 07 - 27];

5.Pranckevičienė A. (2008) Kas yra klinikinis psichologas? Prieiga per internetą: http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2008/08/12/kas-yra-klinikinis-psichologas/ [Žiūrėta: 2014 – 07 – 13];

6.Žiobienė E. „Pažyma dėl teismo psichologinių, teismo psichiatrinių ekspertizių bei specialistų tyrimų, atliekamų Valstybinėje Teismo psichiatrijos tarnyboje, prieinamumo, atlikimo terminų problemų bei jų įtakos vaikų, dalyvaujančių baudžiamajame ir civiliniame procesuose, teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikinimui“, 2012 - 10 – 17, Nr. (6.6.-2012-250)-PR-224.



Etiketės: teisė psichologas, psichiatras, klinikinis psichologas, teisės psichologijos ekspertas, teisės psichologijos specialistas

Spausdinti