"Non omne quod nitet aurum est!"

Vaikų piešinių paslaptys

Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Šiuo atveju kalbėsiu apie dailės terapiją, aptarsiu vaikų piešinius, jų naudojamas spalvas, formas ir atskleisiu ką jie reiškia, ką mums atskleidžia vaikų piešiniai.

Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus, t. y. atspindintis vaiko vidinį pasaulį, jo išgyvenimus.

  Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė , paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia. Tyrinėjant vaiko piešinį, kuris buvo sukurtas psichologo kabinete, galima kažką pasakyti apie vaiko emocijas. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva. Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados. Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes – mažus. Taip ir lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus. Ši teorija taip pat aiškina ir spalvų naudojimą. Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai linkę į depresiją ir neurozes – vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Tam, kad nustatyti vaiko psichologinę būklę ir polinkius reikalingi kompleksiniai, pagal specialias metodikas atliekami tyrimai.

Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne. Tokio bendrojo vaikų spalvų pasirinkimo mechanizmo patvirtinimas leistų psichologams praktikams pagrįsčiau interpretuoti vaikų piešinius psichologinio įvertinimo metu.

Etiketės: vaikų vertinimas, vaiko psichologija, vaikų piešiniai

Spausdinti