"Non omne quod nitet aurum est!"

Vaikų piešinių paslaptys - Vaiko meninis vystymasis

Article Index

Vaiko meninis vystymasis

Iš vaiko piešinių matome, kaip jie vystosi. Meninis procesas, kuriuo remiamasi raidos dailės terapijoje, apibūdinamas tokiais etapais:

  1.       Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai, pastebėti atliekant eksperimentus. Juos vaikas atlieka rankomis mosuodamas ore, laikydamas daiktus (kreidelė, pieštukas, barškutis), kai pirštus kiša į dažus bei trintą maistą.
  2.       Nekontroliuojama keverzonė: toliau plečiama kinestetinė patirtis. Pasitaiko, kad vaikas stengiasi tyrinėti save. Šiuos bandymus dažnai lydi vaiko čiauškėjimas.
  3.       Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Šios stadijos bruožas – keverzonių įvardijimas. Piešimą lydi žodžiai. Šis etapas pasiekia viršūnę, kai atsiranda atpažįstami kontūrai (apskritimai, saulės).
  4.       Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Vaikas dar nepasiruošęs skaityti. Patirtis savaime yra mokytoja. Augant sąmoningumui, vis daugiau detalių galime matyti ir vaiko paveiksle. Ryškėja kūrybos individualumas.
  5.       Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams. Atsirandant schemai, vaikas pereina nuo egocentrinio elgesio prie socialinio bendrumo pajutimo.
  6.       Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru. Dabar vaikui daug svarbesnė draugų, o ne artimųjų nuomonė apie jo darbą.
  7.       Pseudonatūralistinis piešinys. Susikoncentruojama į natūralią aplinką. Didesnis dėmesys rodomas proporcijomis, perspektyvai, spalvų variacijoms, detalėms ir lyties charakteristikos.

Daugelio psichologų nuomone – vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Tuo pagrįsta ir teorija, kad vaiko piešinys pereina tam tikras fazes: žmogaus vaizdavimas – nuo galvakojo iki proporcingos žmogaus figūros, medis – nuo pagaliuko su keliais skersiniais brūkšneliais (stuburo fazė) iki kamieno su šakomis, o paukščio vaizdavimas vystosi nuo „kiaušinio“ su akimis ir sparnais iki tikro paukščio su rūšies požymiais. Dėl tam tikrų individualių vaiko vystymosi ypatybių piešinio raida gali sutrikti, kadangi būna sutrikdyta jo pažinimo raida. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis. Stebint vaikus nuo pat gimimo galima pastebėti jo brandą.

Etiketės: vaikų vertinimas, vaiko psichologija, vaikų piešiniai